Pirmiausia – moralinė parama
Tiek moralinę, tiek humanitarinę pagalbą ir palaikymą Odesai klaipėdiečiai demonstravo nuo pirmos Rusijos invazijos į Ukrainą dienos.
Padėką klaipėdiečiams liudija Pirmojoje Melnragėje pastatyta Odesos – Klaipėdos miesto partnerio – dovanota skulptūra „Inkaras-širdis“.
Per tą laiką odesiečių delegacijos Klaipėdoje lankėsi ne kartą.
Po pastarosios viešnagės Klaipėdos vadovai – vicemeras Algirdas Kamarauskas ir savivaldybės administracijos direktorius Andrius Žukas – pakviesti aplankyti Odesą.
„Tas vizitas pirmiausia buvo moralinis mūsų miesto partnerio palaikymas. Tai visuose susitikimuose akcentavo bei dėkojo už Lietuvos paramą ir Odesos miesto, ir karinės administracijos atstovai, ir nevyriausybinių organizacijų nariai. Jie labai vertina atvykimą pas juos, tą moralinę paramą, kurios jiems taip reikia. Pasigirsta kalbėjimų, kam čia reikėjo važiuoti? Žmonėms, kurie jau beveik penkerius metus gyvena karo sąlygomis, ypač svarbu pas juos atvykstančiųjų moralinis palaikymas“, – pabrėžė A. Kamarauskas.
Klaipėdiečiai lėktuvu skrido iki Moldovos sostinės Kišiniovo, paskui 200 kilometrų iki Odesos važiavo transportu.
„Reikėjo pervažiuoti Dniestro upę tiltu, kuris vienas labiausiai atakuojamų, nes jis šiame regione – pagrindinė susisiekimo arterija, kuria atkeliauja viskas, kas būtina kariaujančiai šaliai, įskaitant degalus. Todėl tiltas per Dniestrą nuolat puolamas. Kol laukėme leidimo pervažiuoti per tiltą, matėme, kaip buvo numuštos kelios raketos“, – pasakojo A. Kamarauskas.
Šalia šio tilto per Dniestrą yra pontoninis tiltas ir dar vienas naujas stacionarus, bet šis dar nepabaigtas.
„Kai paklausėme, kodėl jie naują tiltą statė, išgirdome atsakymą, kad ta trasa yra labai svarbi šalies išgyvenimui. Ir tas tiltas taip pastatytas, kad būtų lengvai remontuojamas, jeigu būtų pažeistas. Labai gerai matėme priešlėktuvinės gynybos veikimą, efektingai atrodo. Pasak ukrainiečių, tai – jų kasdienybė“, – teigė Klaipėdos vicemeras.
Karą primena portretai
A. Kamarauskas į kariaujančią Ukrainą vyko pirmą kartą ir teigė, kad pradžioje įvažiavus į šalį sunku net suprasti, kad čia vyksta karas.
„Bet kai įvažiuoji į bet kurį miestelį ir centrinėje jo dalyje pamatai stendą, ant kurio sukabinti žuvusių žmonių portretai, ir matai, kiek jų daug, tai iš karto primena, kad karas čia pat. Pačioje Odesoje karo ženklų nedaug, net kariškių nesimatė, ir jei ne pranešimai apie oro pavojų, nesuprastum, kad karas vyksta, nes miestas gyvena normalų gyvenimą. Aišku, kai parodė mums pastatus, į kuriuos pataikė raketos ar dronai, suvoki pavojaus mastą, bet Odesa nėra stipriai sugriauta“, – teigė A. Kamarauskas.
Fronto linija nuo Odesos yra toli, tačiau ji nuolat atakuojama iš Krymo.
Prieš pat klaipėdiečių atvykimą taip pat buvo labai stiprus Odesos puolimas.
Svečius labiausiai stebino tai, kad po išpuolių miestas gana greitai grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.
„Miesto visuomeninis transportas yra varomas elektra, tai yra tramvajai ir troleibusai. Per tą puolimą buvo pažeista infrastruktūra, kuri reikalinga elektra aprūpinti šitą visuomeninį transportą. Tris dienas nei tramvajai, nei troleibusai nevažinėjo, tuo metu juos pakeitė nedideli mikroautobusai. Bet po kelių dienų vėl pradėjo kursuoti troleibusai ir tramvajai. Per labai trumpą laiką odesiečiai sugebėjo atstatyti pažeistą infrastruktūrą“, – pasakojo A. Kamarauskas.
Įvertinant Ukrainos patirtį, reikėtų kalbėtis aukščiausiu lygmeniu, ką privalome kuo skubiau nuveikti.
Tikslai buvo keli
Odesoje nuojautos apie gresiantį karą tvyrojo nuo 2014 m., kai buvo okupuotas Krymas ir užpultas Donbasas, tačiau pripažįstama, kad tam nebuvo tinkamai pasiruošta.
„Įvertinant Ukrainos patirtį, reikėtų kalbėtis aukščiausiu lygmeniu, ką privalome kuo skubiau nuveikti. Pavyzdžiui, paskutinę savo vizito dieną buvome susitikę su gelžbetonio gaminių įmonėmis, kurios gamina priedangas. Mums pasakojo, kad priedangų statybos normos nuo karo pradžios keitėsi tris kartus, storėjo sienos, armavimas. Jie gamina tam tikro storio sienomis ir tam tikro armavimo apie 20 tonų gelžbetonines dėžes, jose įrengta ventiliacija ir kiti dalykai. Tas dėžes-priedangas galima pergabenti tralu į reikiamą vietą. Ir iš tų dėžių-kubų galima surinkti reikiamo dydžio priedangas“, – pasakojo A. Kamarauskas.
Pasak jo, dabar Odesos vadovybės tikslas – kuo daugiau tokių priedangų įrengti visame mieste, prie kiekvienos mokyklos ar darželio, prie kiekvienos viešojo transporto stotelės.
Jei už kokių 50 metrų sprogtų balistinė raketa, toje priedangoje žmonės liktų gyvi.
„Prasideda nauji mokslo metai, tai nuspręsta, kad tuose maršrutuose, kuriais vaikai keliauja į mokyklą, tokių priedangų būtų kuo daugiau. Ukrainiečiai jau turi tas priedangas ir, manau, mums nereikia čia išradinėti dviračio. Tai yra patikrinta praktikos, išgyvenimo karo sąlygomis. Manau, mums reikėtų tuos standartus pritaikyti ir sau, reikėtų sudaryti sutartis su gelžbetonio įmonėmis, kad bent jau formas pasidarytų ir žinotų, kad, reikalui esant, galėtų operatyviai pradėti tokių priedangų gamybą“, – teigė A. Kamarauskas.
Klaipėdos vicemero teigimu, kelionės tikslai į Odesą buvo keli – išsiaiškinti, kaip organizuojama žmonių apsauga, kaip vyksta gelbėjimo darbai ir kaip saugoma kritinė infrastruktūra.
„Yra sukurtos programėlės mobiliuosiuose telefonuose kiekvienam Ukrainos regionui. Paskelbus oro pavojų, žmonės mato, kas ir kur atskrenda – „šachedai“ ar balistinės raketos. Ypač pavojingos balistinės atakos, nes Odesa tomis raketomis apšaudoma iš Krymo, žmonės pasislėpti turi vos 2–3 minutes. Bet panašu, kad vietiniai prie to pripratę, negaliu sakyti, kad nereaguoja, bet tas oro pavojus ten skelbiamas nuolatos. Per dieną būna gal valanda laiko, kai to pavojaus nėra“, – teigė A. Kamarauskas.
Verta dėmesio patirtis
Iš ukrainiečių nevyriausybinių organizacijų atstovų klaipėdiečiai išgirdo ir apie jų kuriamą informacinę sistemą, kad žmogus oro pavojaus metu labai greitai orientuotųsi ir žinotų, kur artimiausia priedanga.
Teigiama, kad reikia net pažymėti takus į slėptuves, nes žmogus streso būsenoje ne visada geba susivokti, kur jam eiti ir ką daryti.
„Dabar pas mus Klaipėdoje yra kažkokie priedangų ženklai ant sienų, bet, pasigirdus pavojaus signalui, vargiai koks žmogus susivoks, kur reikia slėptis“, – kalbėjo A. Kamarauskas.
Kiti svarbūs aspektai, kurie domino klaipėdiečius Odesoje, buvo gelbėjimo darbų organizavimas bei kritinės infrastruktūros (elektros, vandentiekio) atstatymas.
Odesoje, pataikius į pastatą, iškart atvyksta gelbėtojų komanda, kuri įvertina, ar yra likusių sprogmenų.
Tada, jei reikia, gesinamas statinys ir ieškoma likusių žmonių po griuvėsiais.
„Po to savivaldybės atstovai sprendžia, kiek tas namas saugus tolesniam gyvenimui. Ukrainiečiai sakė, kad šiuo klausimu yra labai daug problemų, nes mieste yra daug senų namų, kurių brėžinių net nėra likę. Buvo atvejų, kai sprogmuo pataikė į viršutinį aukštą, o sugriuvo visa laiptinė. Dabar bent jau žinome, kad būtina išsami informacinė bazė apie pastatus – kokia namo konstrukcija, jos būklė ir taip toliau. Odesiečių teigimu, saugiausi namai, kurių karkasas yra gelžbetoninis“, – teigė Klaipėdos vicemeras.
Tad oro pavojaus metu, nespėjus į slėptuvę, namuose reikėtų slėptis tualeto ar vonios kambaryje, nes tai uždaros erdvės, o po sprogimų labai daug sužeidimų būna būtent nuo langų šukių.
Elektros pastočių apsauga
„Po apšaudymų dažniausiai būna išdaužyti langai daugelyje namų aplinkui sprogimo epicentrą. Odesos savivaldybė gyventojams padeda užsandarinti langus. Klausėme: jei namas labai apgadintas, kaip sprendžiama žmonių apgyvendinimo problema? Mums atsakė, kad gyventojai dažniausiai patys susiranda, kur prisiglausti“, – teigė A. Kamarauskas.
Odesoje veikia Nepaprastųjų situacijų tarnyba – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos Lietuvoje atitikmuo.
Odesos savivaldybė įkūrė ir panašią savo struktūrą, nes gelbėjimo darbų mieste yra labai daug, o valstybinė institucija visų jų neaprėpia.
Dar vienas svarbus momentas – kritinės infrastruktūros atstatymas, nes jei sprogmuo pataiko į kokią elektros pastotę, didelis gyvenamųjų namų kvartalas neturi elektros.
„Šiuo metu Odesoje labai intensyviai statomos apsaugos priemonės, siekiant apsaugoti transformatorines. Pirmiausia, jos yra brangios, antra, jas pagaminti užtrunka laiko. Todėl elektros pastotės dengiamos storo gelžbetonio stogais, o sienos uždengiamos betoniniais blokais ir dar įtaisoma tokia metalo konstrukcija nuo dronų, kad bloko pažeidimai būtų kuo menkesni. Tokius dalykus matėme keliose vietose“, – pasakojo Klaipėdos vicemeras.
Klaipėdiečiai lankėsi ir Odesos mokyklose bei darželiuose, kur yra įrengtos priedangos.
Odesiečiai apsaugai nuo sprogmenų, kur įmanoma, naudoja ir kitas paprastas priemones – smėlio maišus, langus apklijuoja plėvele, kad po sprogimo bangos šukės neišsilakstytų.
Ko galėtume pasimokyti?
Kaip prireikus odesiečių praktiką galima būtų pritaikyti Klaipėdoje?
A. Kamarausko teigimu, reikėtų pasitvirtinti mobilių priedangų standartus, pagaminti jų pavyzdžius ir būti pasiruošus masinei jų gamybai.
Reikėtų aptarti, kaip užtikrinti kritinės infrastruktūros apsaugą, pasirūpinti elektros generatoriais.
„Odesoje kone prie kiekvienos įstaigos lauke stovi generatoriai, kurie, dingus elektros tiekimui, tampa autonominis maitinimo šaltinis. Mes jau turime įsigiję nemažai generatorių priedangoms. Kalbant apie vandenį, Klaipėdoje yra viena atvira vandenvietė ir viena uždara. Požeminis vanduo yra saugiausias. Nenoriu kalbėti už „Klaipėdos vandens“ specialistus, bet, manau, apribojus vandens vartojimą, vandens iš vienos vandenvietės galėtų užtekti visam miestui“, – teigė A. Kamarauskas.
Kalbant apie šildymo sistemas, yra sudėtingiau.
„Vieną dieną girdėjome du duslius sprogimus, paskui odesiečiai pasakė, kad dvi balistinės raketos pataikė į šiluminę elektrinę. Tokie objektai yra nuolatiniai Rusijos taikiniai. Tačiau jei neveikia šiluminė elektrinė, ukrainiečiai turi mobilias, dujomis kūrenamas katilines, kurias įjungia prie ligoninių, gimdymo namų, kitų įstaigų, kuriose darbas neįmanomas, esant žemai temperatūrai“, – pasakojo A. Kamarauskas.
Ne vien miesto reikalas
Klaipėdos vicemero teigimu, ukrainiečių išgyvenimo patirtis yra neįkainojama, kaip ir suomių, kurią jie sukaupė dar per Žiemos karą.
Estai būtent iš suomių jau perėmė teisės aktus, kurie reglamentuoja priedangų įrengimą.
Šiandien Suomijoje faktiškai visiems šalies gyventojams pastatytos priedangos, slėptuvės.
„Aišku, tai yra brangu, bet turtingos šalys, kurios suvokia pavojų, tvarkosi. Mums reikėtų didesnio aktyvumo, perimant tokių šalių patirtį. Be to, manyčiau, kad mieste reikėtų turėti tam tikrą kiekį ne tik elektrinių autobusų. Jei dingtų elektra, kaip pakrausime tuos elektrinius autobusus, o jei reikės evakuoti žmones? Manyčiau, nereikėtų nurašyti ir dyzelinių autobusų. Reikėtų kaupti armatūros, cemento rezervą, bet tai jau ne tik savivaldybės reikalas“, – akcentavo Klaipėdos mero pavaduotojas.
